Artūras Juškėnas: „Dirbti neužtenka, reikia „arti“

2014-11-10

Spalio pabaigoje prie Lietuvos vyrų rankinio rinktinės vairo stojęs Artūras Juškėnas šviesą tunelio gale mato. Tačiau kol kas ji labai silpna. Klaipėdietis neabejoja, kad norint, jog ji šviestų daug ryškiau, kartu ir sklandžiai, turi veikti visos grandys – treneriai, žaidėjai ir Lietuvos rankinio federacija.

44 metų A. Juškėnas Lietuvos vyrų rankinio rinktinės vyriausiojo trenerio poste debiutavo viena po kitos sekusiomis dvejomis atrankos į 2016 m. Europos čempionatą I etapo rungtynėmis. Pirmieji blynai daugkartinio šalies čempiono Klaipėdos „Dragūno“ komandos įkūrėjui ir ilgamečiam strategui prisvilo.

Išvykoje 21:31 (8:16) pralaimėta pasaulio vicečempionei ir 2008 bei 2012 m. Europos čempionei Danijai, namuose 28:30 (13:13) nusileista Baltarusijai. Trečiąsias atrankos rungtynes lietuviai kitų metų balandį žais su Bosnija ir Hercegovina. Pralaimėjimas baltarusiams iki minimumo sumažino mūsiškių šansus patekti į Europos čempionatą. Šią teisę užsitikrins dvi stipriausios 7 grupių komandos ir viena geriausia iš užimsiančių trečiąsias vietas.

Su A. Juškėnu Lietuvos rankinio federacija (LRF) pasirašė ilgalaikę sutartį – iki 2020 m. Patekti į 2016 m. Senojo žemyno pirmenybes jo vadovaujamai rinktinei tikslas nekeliamas, tačiau norima, kad Lietuva žaistų 2020 m. Europos čempionate ir dalyvautų 2020 m. Tokijo olimpinėse žaidynėse.

– Kokie įspūdžiai po pirmųjų dvejų Lietuvos rinktinės rungtynių? – „Sporto gyvenimas“ paklausė Artūro Juškėno.

– Savijauta nekokia. Šansas nugalėti Baltarusiją buvo labai didelis ir kartu būtume išsaugoję labai neblogas galimybes pakovoti dėl patekimo į Europos čempionatą. Kai baltarusiai atvyksta be savo lyderio, esame pajėgūs su jais kovoti. Rungtynės parodė, kad mes tai ir darėme. Tačiau jau daugelį metų gerai žaidžiame, bet pergalių kaip nėra, taip nėra. Kodėl? Todėl, kad klubų, kuriuose žaidžia mūsų ir baltarusių rankininkai, meistriškumas yra skirtingų lygių. Lemiamais momentais, kai rungtynės vyksta įvartis į įvartį, jie priima tokius sprendimus, kokių reikia. O mes pradedame per daug vadovautis emocijomis ir nesužaidžiame taip, kaip turėtume sužaisti. Neišlaikome iki galo žaidybinės drausmės. Kai rungtynės pasibaigia taip, kaip su Baltarusija, yra ir mano bei viso trenerių štabo kaltė. Lemiamu momentu ne tokie sprendimai priimti, gal ne tą žaidėją reikėjo į aikštelę išleisti, labiau pasitikėti kitu rankininku.

– Ar šie du pralaimėjimai jau palaidojo šansus patekti į Europos čempionatą?

– Vilčių dar yra, bet jos labai jau nutolusios nuo realybės. Du kartus nugalėti Bosniją ir Hercegoviną, o paskui dar ir baltarusius įveikti jų namuose, kai jie žais visai kitos sudėties komanda. Kiek tai realu? Tačiau viltis yra, kaip ir prieš kiekvienas rungtynes.

– Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio poste debiutavote dviem pralaimėjimais. Ar nepasigailėjote juo tapęs?

– Velnias žino. Aš tikrai žinojau, kad taip ir bus. Ir net dar blogiau, nes nesitikėjau, kad Baltarusija atvyks be savo lyderio. Tad gailėtis nėra ko. Tačiau visada baisu, kai atsiranda šansas ir juo nepasinaudoji, nes kito jau nebus. Ne tiek jų daug buvo Danijoje, todėl vyrai žaidė atsipalaidavę ir žaidimo kokybė buvo net geresnė nei dvikovoje su Baltarusija. Toks jau tas sportas, kad kai iš tavęs nesitiki, sužaidi geresnes rungtynes. O yra rungtynių, kurias paprasčiausiai reikia laimėti. Ne gerai žaisti, o nugalėti.

– Tai kas pakišo koją – psichologija ar meistriškumo trūkumas?

– Kai aikštelėje žaidžia rankininkai, turintys 26 ir daugiau metų, į psichologiją nėra ko lįsti. Čia jų darbas, daugelis iš to gyvena, tad kokia čia gali būti psichologija? Tokius dalykus galima įžvelgti kalbant apie 19-21 metų sportininkus. Čia galima kalbėti ir apie mano, kaip trenerio, ne tokius sprendimus, kurių reikėjo lemiamu momentu, ir apie žaidėjų individualų meistriškumą. Mano asmenine nuomone, analizuodami rungtynes ir joms ruošdamiesi, mes niekuo nenusileidžiame varžovams, o kartais net ir lenkiame. Tačiau rinktinėje nėra tokio žaidėjo, kuris sugeba mesti į vartus taip, kaip danai. Nesame už juos mažesni ar fiziškai silpnesni, bet mūsų didieji rankininkai veiksmus atlieka ilgiau. Tai ir yra didžiausias skirtumas. Šiuolaikiniame rankinyje atliekant veiksmus reikia pasistengti išnaudoti kuo mažiau laiko. Tada gynyba nespėja. Visa Europa žaidžia iš esmės vienodą rankinį ir tik individualios žaidėjų savybės bei veiksmų atlikimo tempas lemia, kas laimi, o kas – ne.

– Sutartį pasirašėte net šešeriems metams…

– Sutartis ilga, bet aš jos įsikibęs nesilaikysiu. Jei man neišeis ar prarasiu norą dirbti, nėra tokių nežmoniškų įsipareigojimų, kad privalėsiu.

– Bet jei sutikote, tai Lietuvos rankinio perspektyvomis tikite?

– Jei jų nematyčiau, tai net nebūčiau lindęs. Su šita rinktine kaip asistentas dirbau septynerius metus. Per šį laikotarpį turėjome du ar tris šansus, kai tik vienas metimas nulemdavo, ar pateksime į Europos ar pasaulio čempionatų finalinius etapus. Mes nesame toli nuo Europos čempionato. Kita vertus, dabar tarsi pamažu ir tolstame, nes senoji rinktinės gvardija jau baigia gražiausius metus. Vartininko Arūno Vaškevičiaus nebuvimas ir lėmė tai, kaip sužaidėme su Baltarusija. Bet reikia įtraukti jaunimą ir duoti jam šansą. Yra 10-12 žaidėjų, kurie ateityje Lietuvą gali nuvesti į pasaulio ir Europos čempionatus. Tačiau tam reikia daug daugiau dirbti Lietuvos klubuose arba pasirašyti sutartis su geromis užsienio komandomis ir gauti jose nemažai žaidybinio laiko. Reikia ir lėšų, kad rinktinė galėtų susirinkti. Yra daug turnyrų, į kuriuos mus kviečia, bet finansinės federacijos galimybės neleidžia sukviesti visų rankininkų ir apmokėti jų kelionių. Nusprendėme, kad sausio mėnesį vyksime žaisti į Baltarusiją. Minimaliomis sąnaudomis, su 4-5 iš užsienio parvykusiais žaidėjais. Tai tikrai geriau nei nieko. Baltarusiams bus likusios trys dienos iki išvykimo į pasaulio čempionatą, tad jie bus pačios pajėgiausios sudėties. Būtų idealu, kad ir mūsų rinktinė būtų tokia. Tačiau realybė tokia, kad važiuosime su rankininkais, kurie ateityje galėtų kažką didelio nuveikti.

– Ar po dviejų pralaimėjimų galima laukti rinktinėje permainų?

– Ką nors keisti neplanuojame, nes šiuo metu rinktinėje žaidžia visi pajėgiausi žaidėjai. Nebuvo tik Andriaus Račkausko, bet sieksime, kad jis kitame etape jau mums padėtų. Nemanau, kad, be vartininko A.Vaškevičaus, yra žmonių, galinčių sustiprinti rinktinę. Reikia dirbti su esamais žaidėjais, gerinti jų fizinius gebėjimus, tobulinti susižaidimą aikštelėje, vienas kito supratimą. Rezervų šiuo metu nėra. Kabinsimės į trečiąją vietą grupėje. Mums svarbu suburti žaidėjų, galinčių labai gerai žaisti ateityje, pagrindą. Drastiškai jauninti rinktinę ar imtis kokių kitų kardinalių pokyčių nesiruošiu. Konkrečiai eisime link to, kad stipriausi šalies rankininkai turi žaisti rinktinėje.

– Kada, jūsų manymu, Lietuvos rinktinė „iššaus“?

– Vyresnieji rankininkai sužaidė ties savo galimybių riba. Ko iš jų laukėme, tą ir gavome. Turi pasitempti jaunesnioji grandis. Jei ji tai padarys gana stipriai, tada ir „iššausime“. Bus melagystė, jei pasakysiu, kad tada ir tada kažką nuveiksime. Tunelio gale šviesa yra, bet jos nedaug. Reikia dirbti visoms grandims – sportininkams, treneriams, federacijai. Ir ne šiaip sau dirbti, o „arti“.

– Koks realus dabartinės Lietuvos rankinio rinktinės pajėgumas?

– Jei jau dabar Europos čempionate žaistų 24 komandos, kaip bus 2020 metais, mes į jį patektume.

– Kelerius metus buvote antrasis rinktinės treneris. Koks jausmas tapus pirmuoju?

– Kitoks. Pirmojo atsakomybė yra pirmojo. Bet kad labai jaudinčiausi, nebuvo. Kai dirbome kartu su Gintaru Savukynu, manau, buvo daugiau nei dviejų trenerių kolektyvas. Būti antruoju treneriu lengviau, nes tiktai patari. Sprendimą ir atsakomybę prisiima pirmasis treneris. Juo būti įdomiau, nes tavo mintys tampa arba netampa realybe.

Lietuvos rinktinės rungtynių nuotraukų albumą rasite ČIA.

– Ar nebus sunku sėdėti ant dviejų kėdžių, juk teks rūpintis ir Klaipėdos „Dragūnu“?

– Dabar „Dragūne“ tokia padėtis, kad mes nesistengiame dalyvauti absoliučiai visuose čempionatuose, kaip darėme anksčiau. Žiūrime finansinių ir žaidėjų galimybių, tad čia jokių problemų nematau. O jei dar nereikėtų dirbti „Dragūno“ direktoriumi, apie tai iš viso nekalbėtume.

Straipsnio autorius – Darius ČIUŽAUSKAS („Respublikos“ žurnalistas), nuotraukų autorius – Evaldas ČERNIAUSKAS

Varžybų rezultatai
Lietuvos rankinio lyga
2018
09.22
Panevėžio "KKSC-RSSG-Grifas"
Vilniaus VHC "Šviesa"
15
31
2018
09.22
Utenos HC "Utena"
Kauno "Granitas-Karys"
22
31
2018
09.22
Šiaulių "SM Dubysa-Gubernija"
Kauno Ąžuolas - KTU
20
37
2018
09.22
Vilniaus HC "Vilnius"
Alytaus "Varsa-Stronglasas"
22
22