Ne paslaptis, kad šiuo metu LRF yra nemažai problemų, organizacija metus neturėjo prezidento. Kodėl pasiryžote kandidatuoti?

Pagrindinė priežastis – rankinio sporte esu jau seniai, įvairiuose vaidmenyse: žaidėjo, trenerio, klubo, nacionalinės rinktinės bei lygos vadovo, taip pat dirbau LRF vykdomajame komitete. Todėl turėjau daugiau informacijos apie dabartinę situaciją. Be to, man ne tas pats, kas vyksta rankinio sporte. Kadangi šiai sporto šakai atidaviau nemažai laiko ir jėgų, noriu, kad ir toliau ji išliktų bei stiprėtų. Matau, kaip tai galima padaryti, ir noriu įgyvendinti savo idėjas.

Visi tikisi, kad LRF vadovas pritrauks finansines investicijas. Tai yra vienas mano tikslų, tačiau ne vienintelis. Manau, kad vykdomasis komitetas taip pat turi spręsti problemas, susijusias su rankinio populiarinimu, ne tik pinigų ieškojimu.

Kaip vertinate LRF situaciją ir kokius uždavinius sau keliate?

Situaciją vertinu kritiškai, yra padaryta tikrai daug klaidų. Nors buvo skiriamos nemažos lėšos, trūko kontrolės, todėl jos iššvaistytos, buvo neproduktyviai panaudotos. Be to, darbuotojai nežino savo pareigų, už ką yra atsakingi. Jie elgiasi, kaip išmano patys, tai įrodo, kad LRF yra nemažai vadybinių trūkumų.

LRF skolos taip pat apsunkina veiksmus. Tačiau, kaip ir ieškant pinigų, taip ir juos atiduodant, reikia dirbti – tai nelengvas uždavinys. Mes matome kelis investavimo kelius ir tos investicijos susiję ne tik su pinigais. Reikia stengtis pritraukti jaunimą, sudaryti sąlygas naujiems treneriams, baigusiems mokslus. Taip pat reikalingos sporto bazės treniruotėms, varžyboms skirtos salės, kurios atitiktų išmatavimus ir kitas sąlygas.

Kalbant apie pinigų paiešką, labai svarbus požiūris į lėšų pritraukimą. Dabar susitinkame su galimais rėmėjais, užmezgame kontaktu su įmonėmis, organizacijomis. Bendraujame su žmonėmis, kurie anksčiau yra rėmę rankinį. Nemažai buvusių rėmėjų yra nusivylę, jie iš federacijos pasigedo elementaraus dėmesio – kvietimų į rungtynes, bendravimo ar tiesiog pasveikinimų švenčių proga. Kiekvienas rėmėjas turi būti gerbiamas, nepriklausomai nuo suteiktos paramos dydžio, tai mes ypač akcentuojame.

Dabar turime išspręsti per dešimt ar net dvidešimt metų susidariusias problemas. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais LRF buvo pasiekusi aukštą lygį, o dabar dėl vadybos, rinkodaros struktūros esame vidutiniokai.

Kiek, jūsų nuomone, prireiks laiko, kad LRF grįžtų į aukštesnį lygį?

Tai priklausys ir nuo to, kiek turėsime žmonių. Federacijoje dirbdami du ar trys etatiniai darbuotojai visko nepadarys – jie nepajėgūs aprūpinti visos Lietuvos informacija ir renginiais.  Pasaulyje paplitusi savanorių veikla, bet mūsų šalyje to nėra. Net jei, pavyzdžiui, organizuojant rankinio renginį, pakviečiami žmonės, kurie padeda, daroma tokia pati klaida, kaip ir su rėmėjais - jie pamirštami. Kartais net „ačiū“ nepasakoma už atliktą darbą.

Todėl turime pasistengti, kad kiekviename rankinio centre Lietuvoje atsirastų suinteresuoti žmonės. Mūsų tikslas atgaivinti aktyvumą rajonuose, kuriuose susidomėjimas rankiniu išlikęs, ir, žinoma, kurti naujus centrus. Reikia bendradarbiauti su savivaldybėmis – dabar prestižas turėti savo miesto krepšinio komandą, nesvarbu, kokioje lygoje ji žaidžia. Turime parodyti, jog turėti rankinio komandą taip pat yra prestižas. Lietuvoje rankinį, kaip sporto šaką, žmonės, ypač prisimenantys įspūdingas pergales prieš kelis dešimtmečius, dar supranta, žino taisykles, tačiau turime stengtis, kad ir jaunimas su juo susipažintų.

Kaip greitai pavyks pakelti rankinio lygį, priklausys nuo to, ar greitai pritrauksim savanorius, sutelksim žmones organizuotam darbui, ar sugebėsime iškelti teisingus planus ir juos vykdyti. Manau, kad po kadencijos, ketverių metų, rezultatai turi būti akivaizdūs, galbūt jau po metų bus matomi teigiami pokyčiai. Didžiausias darbas – „įstatyti“ federaciją į teisingą kelią, kad po mūsų atėję žmonės galėtų išlaikyti ir tobulinti LRF lygį, o ne kurti viską iš naujo, kaip dabar darysime mes.

Rankinio įvaizdžio formavimui didelę įtaką turi mūsų šalies rinktinių rezultatai. Tačiau nacionalinės komandos jau kuris laikas neįveikia Europos, Pasaulio čempionatų barjerų.

Tai yra ne tik LRF, bet ir tarptautinių organizacijų problema. Mažesnės šalys, tokios kaip Olandija, Liuksemburgas, dalis Balkanų, palaiko idėją, kad čempionatų atrankos rungtynės vyktų namuose ir išvykose. Tačiau kol kas daugiau federacijų yra už sistemą, kad atrankos turnyrai vyktų vienoje valstybėje. Tai akivaizdus mažesnių šalių diskriminavimas, nes tokiomis sąlygomis joms sunkiau įveikti stipresnių ir didesnių valstybių komandas. Į vieną turnyrą susirinkti gali idealios sudėties komandos, o, jei žaidžiamos namų ir išvykos rungtynės, vyksta rungtynių ciklas, atsiranda daugiau intrigos. Be to, jeigu komanda žaidžia rungtynes tik užsienyje, jos nemato vietiniai žiūrovai. Dėl to ne tik sirgaliai negali susipažinti su rinktinės žaidimu, bet ir trūksta rėmėjų – kas gali remti sportą, kurio Lietuvoje negali pamatyti? Tiek Europos, tiek Tarptautinės rankinio federacijos vadovai prieštarauja patys sau, reikalaudami propaguoti, vystyti rankinį šalyse ir tuo pačių nesuteikdami galimybių tai padaryti.

Dabar didžioji nacionalinės vyrų rinktinės žaidėjų dalis rungtyniauja užsienio klubuose. Ar įmanoma Lietuvoje sukurti stiprią lygą su pajėgiomis komandomis ir išlaikyti geriausius savo sportininkus?

Žinoma, įmanoma. Tačiau dabar klaidingai manoma, kad lyga turi stiprinti klubus. Iš tikrųjų, atvirkščiai, stiprėti turi patys klubai. Kai buvo įkurta Lietuvos rankinio lyga (LRL), klubams buvo suteiktos galimybės, pavyzdžiui, televizijos transliacijos,  tačiau nei vienas jomis nepasinaudojo. Lietuvos komandų struktūra yra labai silpna, treneriai yra ir komandų atstovai, ir įkūrėjai, ir savininkai. Akivaizdu, kad treneriui rūpintis ir komandos parengimu, ir klubo vadyba yra per sudėtinga. Net ir klubai, kurie buvo stiprūs, turėjo nemažus biudžetus, žaidė Čempionų lygoje, dabar, prasidėjus sunkmečiui, yra tokioje pačioje situacijoje kaip ir kitos komandos. Lietuvos klubai turi patys imtis iniciatyvos, generuoti idėjas, dalyvauti procese, o ne būti pasyviais stebėtojais ir tik reikalauti pasiūlymų iš lygos.

Kodėl jūs pats pasirinkote būtent rankinį? Kuo patraukli ši sporto šaka?

Treniruotis pradėjau nuo šeštos klasės, mane su keliais draugas išbandyti jėgas įkalbėjo rankinio treneris. Tuo metu rankinis buvo, galima sakyti, populiariausia sporto šaka Lietuvoje. Kadangi tai - kontaktinis sportas, kuriame didelis greitis, reikalinga fizinė jėga, daug įvarčių ir emocijų, todėl patrauklu tiek žaisti pačiam, tiek stebėti rungtynes. Manau, net ir žiūrovui, gerai nesuprantančiam šio sporto, jis yra įdomus. Deja, Lietuvoje pamatyti aukšto lygio varžybas sudėtinga, sužinoti rezultatus iš stipriausių Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos ar Danijos lygų labai sunku. Todėl dar vienas mūsų siekių – kad rankinis internetiniuose portaluose būtų išskirtas kaip atskira sporto šaka, būtų informuojama apie mūsų šalies rankininkų pasirodymus kituose Europos klubuose.