Legendinėms žalgirietėms įteikti LRF aukso ženklai. E. Buzelienė: „Jautėme, jog atstovaujame Lietuvai“

2018-02-06

Šeštadienį, kuomet Kauno „ACME – Žalgirio“ merginos žaidė savąsias EHF „Iššūkio“ taurės rungtynes, tribūnose jas aistringai palaikė legendinės žalgirietės, kurios 1967-1968 metais Lietuvai dovanojo dvi Europos rankinio čempionių  taures.

zalgiris sena

 Šiais metais sukako lygiai 50 metų nuo šių dviejų vienų įspūdingiausių pergalių Lietuvos rankinio istorijoje. 1967 metais Faustos Bimbienės vadovaujama Lietuvos moterų komanda pirmą kartą iškovojo šį prestižinį titulą. Aštuntfinalio etape žalgirietės rezultatu 9:8 ir 6:6 įveikė galingas Rostoko „Empor“ rankininkes, ketvirtfinalyje buvo nugalėtos Budapešto „Spartakus“ (7:8 ir 8:11), pusfinalyje žalgirietės įveikė Timišuaros „Universita“ rankininkes (10:7 ir 4:5), o didžiajame finale, kuris vyko Bratislavoje rezultatu 8:7 nugalėtas Leipcigo klubas. Lygiai po metų legendinė „Žalgirio“ komanda šį žygį pakartojo dar kartą ir tuomet vėl Bratislavoje vykusiame didžiajame čempionų taurės finale lietuvės įveikė Rostoko „Empor“ komandą 13:11.

Prabėgus 50 metų nuo šių pergalių, kurios ženkliai prisidėjo prie mūsų šalies rankinio vystymosi, žalgirietėms buvo įteikti LRF aukso ženklai už nuopelnus Lietuvos rankiniui. Legendinės komandos trenerei Faustai Bimbienei jau šį rudenį garbingo 90 – ojo jubiliejaus proga taip pat buvo įteiktas LRF aukso ordinas. Žalgiriečių pagerbimo šventėje dalyvauti jau negalėjo dvi anapilin iškeliavusios to meto klubo rankininkės. Eleonora Zabulėnaitė ir Regina Bitinaitė buvo pagerbtos tylos minute.

E. Šemioto nuotrauka

Po apdovanojimų ceremonijos pakalbinome „Žalgirio“ ekipos įžaidėją ir komandos ašį Eleną Buzelienę, kuri spinduliavo gera nuotaika ir optimizmu.

Kokį įspūdį paliko šiandieninės rungtynės ir iškovota naujosios „Žalgirio“ kartos pergalė?

Labai džiaugiamės stebėdamos tokį rankinį, koks jis yra dabar. Matome visai kitus greičius, kombinacijas. Esame sužavėtos mergaičių žaidimu – buvo tiesiog miela ir gražu žiūrėti. O dar kai jos mums padovanojo tokią pergalę – tiesiog fantastika. Po rungtynių pačios merginos sakė, jog pergalę skiria mums. Tai buvo labai malonu. Labai smagu, kad buvo pilna tribūna, visi plojo, palaikė tai jausmas buvo lyg pačios būtumėm rungtyniavę ir laimėję.“

O ar dažnai lankotės dabartinio  „Žalgirio“ rungtynėse?

„Kai galime tikrai ateiname, tai toli gražu nebuvo pirmasis mūsų kartas tribūnose. Aišku ne visuomet pavyksta taip susirinkti visoms kaip, kad šį kartą, bet kuomet merginos žaidžia Kaune tikrai stengiamės nueit – pažiūrėt ir taip pat palaikyti jas.“

Minėjote, jog nuo tų laikų, kuomet jūs žaidėte rankinį yra stipriai išaugęs žaidimo greitis. Galbūt matote ir daugiau aiškių pokyčių?

Pokyčių yra tikrai daug. Pačių žaidėjų kompleksija, struktūra jau yra visiškai kita. Mes visos buvom stambesnės, didesnės negu dabartinės rankininkės. Visas tas pokytis sakyčiau įvyko 1988 metais, kuomet Pietų Korėjos rinktinė tapo olimpine čempione. Europietės visos buvo didelės, aukštos, o Pietų Korėjos rinktinėje žaidė smulkios greitos žaidėjos. Ta jų pergalė pakeitė požiūrį į moterų rankinį.

Tuo metu jums teko nemažai keliauti po visą Europą, kas tuo metu nebuvo dažnas reiškinys. Kas labiausiai įsiminė iš tų kelionių?

Visų pirma, mes žaidėme iš idėjos. Mums niekas nieko niekada nemokėjo. Į visas išvykas važinėdavom traukiniais, kelionės buvo ilgos ir sudėtingos. Būdavo, jog tekdavo keliauti su persėdimais. Naktį praleidi stoty, nuvažiuoji nemiegojęs, o paskui eini žaisti.  Visa tai mes darėme iš patriotizmo. Būdavo, jog mus vadindavo ir „natašom“, ir „marusėm“ ir visaip kitaip. Niekas nežinojo, jog yra tokia Lietuva. Jūs atvažiavot iš sąjungos reiškia esate rusės. Visi labai nustebdavo, kuomet pradėdavome dainuoti lietuviškai.  Dar be abejo įsiminę ir tai, jog visuomet turėdavome ir valdžios „palydą“. Tiesa, mes kažkokių problemų niekada neprisidarydavome ir mus lydinčius asmenis sugebėdavome savotiškai užhipnotizuoti. Į tai, ką darėme žiūrėjome labai atsakingai ir jautėme, kad atstovaujame Lietuvą.

Prisimenant tas 1967-1968 metų pergales, kokio atgarsio tuomet jos sulaukė visuomenėje?

Rankinis tuo metu Lietuvoje išgyveno didelį pakilimą, o į mūsų rungtynes bilietų būdavo gauti labai sudėtinga. Net mes pačios kartais turėdavome problemų norint nupirkti bilietų į rungtynes artimiesiems. Tikrai jautėme labai didelį susidomėjimą ir palaikymą.  Auksinė taisyklė yra, jog kai yra pergalės susidomėjimas visada bus, o mes nepralaimėdavome!

Ar per tuos du metus buvo rungtynės, kurios galbūt įsiminė labiausiai?

Pirmais metais niekas netikėjo mūsų pergale išskyrus mus pačias ir be abejo mūsų trenerę. Pirmame etape žaidėme su labai stipria Rostoko komanda ir trenerė Fausta Bimbienė prieš rungtynes pasakė, jog laimėsim 9:8, būtent tokiu rezultatu ir iškovojome pergalę. Finale tada nugalėjom Leipcigo klubą, kuris taipogi buvo labai stiprus ir pajėgus. Visos tos pergalės įsiminė ir visos jos mums labai svarbios. Visada tikėjome, kad mes galime ir apie pralaimėjimus nebūdavo net minčių.

Kauno „Žalgirio“ sudėtis 1967/1968 metais: R. Stasiulevičienė,  G Mikšienė, S. Salyklienė, D. Vaitiekūnaitė – Medišauskienė, P. Paipalienė, E. Buzelienė, R. Bitinaitė, E. Petkienė, A. Pasvenskienė, A. Gončarova,  I. Tuinylaitė, R. Grinevičiūtė. Vyriausioji trenerė: Fausta Bimbienė.

E. Šemioto nuotrauka

Varžybų rezultatai
Lietuvos rankinio lyga
2018
09.22
Panevėžio "KKSC-RSSG-Grifas"
Vilniaus VHC "Šviesa"
15
31
2018
09.22
Utenos HC "Utena"
Kauno "Granitas-Karys"
22
31
2018
09.22
Šiaulių "SM Dubysa-Gubernija"
Kauno Ąžuolas - KTU
20
37
2018
09.22
Vilniaus HC "Vilnius"
Alytaus "Varsa-Stronglasas"
22
22