LRT svečiavęsis D.Pasvenskas: pradėti atrankos ciklą dideliu pralaimėjimu nėra smagu, tačiau tam yra objektyvių priežasčių

Lietuvos vyrų rankinio rinktinė trečiadienį Islandijoje pradėjo dar vieną žygį karštos svajonės link – patekimo į 2022 m. Europos čempionatą. Svajonės, kurios nepavyksta išpildyti jau daugiau nei kelis dešimtmečius, kai lietuviai 1997 m. dalyvavo pasaulio čempionate, o 1998 m. – Europos.

Mūsų šalies rankininkai bene per kiekvieną Europos ar pasaulio čempionatų atrankos turnyrą į pagrindinį etapą nepatenka tik dėl kelių pralaimėtų susitikimų ar net tik dėl kelių nepelnytų įvarčių.

Rankinio gerbėjai iki šiol su nuoskauda prisimena 2019 m. pasaulio čempionato paskutiniojo atrankos turnyro etapo kovas, kai Lietuvos rinktinė tik trimis įvarčiais (31:34) nusileido islandams išvykoje ir liko be bilieto į planetos pirmenybes.

Realią galimybę pakovoti dėl dalyvavimo 2021 m. pasaulio čempionate šiemet vėl turėję lietuviai liko prieš suskilusios geldos – dėl koronaviruso pandemijos buvo atšauktos atrankos turnyro rungtynės su lenkais.

2022 m. Europos čempionato atrankos turnyrą mūsų šalies vyrų rinktinė pasitinka su naujomis viltimis, tačiau karčią realybę pajuto jau pirmajame susitkime – dėl žaidėjų traumų ir koronaviruso pandemijos sukeltų aplinkybių nukraujavę lietuviai nepasipriešino islandams – 20:36.

Lietuvių dar lauks kovos su portugalais ir Izraeliu, o vietą finaliniame etape užsitikrins pirmosios dvi ketvirtos atrankos grupės komandos. Į kitą atrankos etapą pateks dar keturios trečiąsias vietas grupėse užėmusios komandos. Jau sekmadienį lietuviai žais su Portugalija, o rungtynes nuo 16 val. tiesiogiai transliuos LRT PLIUS ir portalas LRT.lt

Apie Lietuvos vyrų rinktinės bandymą prasimušti į stambiuosius tarptautinius turnyrus, šalies rankinio problemas bei sporto šakos perspektyvas kassavaitinėje LRT RADIJO laidoje „Čempionų pietūs“ mintimis dalijosi Lietuvos rankinio federacijos (LRF) prezidentas Donatas Pasvenskas.

„Pradėti atrankos ciklą dideliu pralaimėjimu nėra smagu, tačiau tam yra objektyvių priežasčių. Pati kelionė į Islandiją klostėsi sunkiai nuo pat jos pradžios – atšaukti skrydžiai, pakeisti jų laikai. Prasidėjo ir antroji koronaviruso banga, sirgo žaidėjai – vieni spėjo pasveikti, kiti – ne.

Islandijoje nebuvo Jono Truchanovičiaus, Gerdo Babarsko. Tai yra žaidėjai, žaidžiantys aukščiausiame lygyje Prancūzijoje. Jų labai pritrūko. Reikia paminėti, kad ir Vaidotas Grosas bei Mindaugas Tarcijonas jau baigė karjeras. Jais rėmėsi praktiškai visa rinktinės gynyba. Juos pakeisti yra sunku.

Prieš dvikovą neturėjome ir tradicinės treniruočių stovyklos, tad visi žaidėjai iškart susirinko į Islandiją, kur buvo surengtos kelios treniruotės. Net ir tose treniruotėse negalėjo dalyvauti Lukas Simėnas ir Aidenas Malašinskas, kurių koronaviruso testai, dėl neaiškių priežasčių, buvo teigiami. Jie jau buvo testuoti prieš tai ir net sirgo virusu.

Rungtynių eigoje matėsi, kad komandai truko tarpusavio ryšių“, – kalbėjo D. Pasvenskas.

– Sekmadienį Lietuvos rinktinės laukia akistata su portugalais. Ar su šia rinktine galima tikėtis pozityvesnio rezultato?

– Kai atslūgo visos emocijos po dvikovos su islandais, pradėjau galvoti apie praėjusius atrankos ciklus. Kai atrankos turnyras vyksta namų ir išvykos rungtynių formatu, tos pirmosios dvikovos mums visada yra nesėkmingos. Per mano kadencijas tai yra jau trečias atrankos turnyras, kurį pradedame į Europos čempionatą. Pirmus du kartus turnyrus pradėdavome skaudžiais pralaimėjimais.

Neturiu tam paaiškinimo, galbūt tiesiog mūsų žaidėjams reikia daugiau laiko susižaisti, atrasti tarpusavio ryšius. Tikiuosi, kad mūsų komanda sekmadienį atrodys kitaip ir bus galima tikėtis pozityvesnio rezultato.

– Jau buvo tiek daug atrankos turnyrų, kuriuose Lietuvos vyrų rinktinė tik per plauką nepatekdavo į pagrindinį grupių etapą. Kokios to priežastys?

– Esu sakęs, kad reikia užsakyti mišias už Lietuvos rankinį (šypsosi). Burtų ceremonijos metu yra vadinamasis pirmasis krepšelis. Yra didžiulis skirtumas, ką iš jo ištrauksi – Prancūziją ar tą pačią Islandiją. Atmeskime vakarykštes rungtynes, kuriose dėl objektyvių priežasčių nepavyko pasipriešinti varžovams. Prieš prancūzus, reikia pripažinti, laimėti būtų žymiai sunkiau.

Iš kitos pusės, jeigu tiek metų nepapuolėme į jokius čempionatus, reikia kalbėti ir apie meistriškumą. Manau, kad mūsų rinktinė galėtų siekti patekimo į stambius turnyrus, mums reikalingi visi žaidėjai. Jie turi būti visi sveiki, susižaidę ir formoje. Esame Europos vidutiniokai ir pagal reitingą užimame 21-ąją vietą.

Europos čempionate dalyvauja 24-ios komandos, vadinasi, jeigu vietos būtų skirstomos pagal reitingą, į turnyrą patektume. Kaip bebūtų, tam reikia ir atitinkamų sąlygų – sėkmingesnių burtų, sveikų ir rinktinei atstovaujančių žaidėjų.

– Dvikovoje su Islandija pozityviu žaidimu nudžiugino jaunasis Mykolas Lapiniauskas. Kokia yra apskritai situacija Lietuvos rankinyje su talentų augimu?

– Mūsų jaunimas yra šiek tiek vėlyvesnės brandos. Lietuvos 18-mečių rinktinė per kelis pastaruosius Europos antrojo diviziono čempionatus pasirodė prastai. Kodėl taip yra, nežinau, galbūt priežasčių reikia ieškoti žaidėjų parengime sporto mokyklose.

Vėliau tie žaidėjai, pakliuvę į klubus ir ten pabuvę pora metų, padaro didelę pažangą. Tai yra ir viso Lietuvos sporto problema – žaidėjai, baigę sporto mokyklas, patenka į „pilkąją“ zoną. Jie nėra pakankamai stiprūs žaisti klubuose, bet ir neturi, kur žaisti. Deimančiukų rankinyje yra, Mykolas Lapiniauskas – vienas jų.

– Ar jus, kaip LRF prezidentą, tenkina rankinio sporto šakos masiškumas Lietuvoje?

– Rankinis yra pakankamai masiška sporto šaka, turinti gilias tradicijas. Aišku, ji nėra kultivuojama visuose rajonuose. Žinoma, visada norėtųsi, kad vaikų ateitų daugiau. Būtent todėl ir norisi gero Lietuvos vyrų ar moterų rinktinių rezultato, kažkokio postūmio.

Kai man sako, kad Lietuva yra krepšinio šalis, aš atsakau – ne, mes esame pergalių šalis. Ten, kur yra pergalės, ten norime eiti, būti ir vesti savo vaikus. Postūmio reikia.
– Kokia yra Lietuvos moterų rankinio rinktinės situacija? Ar čia galima tikėtis proveržio?

– Moterų rinktinės situacija yra šiek tiek prastesnė nei vyrų. Rinktinėje įvyko kartų kaita ir dalis žaidėjų nebeastovauja komandai, o tarptautiniame lygyje galinčio rungtyniauti jaunimo užauga nedaug.

Turėjome perspektyvią 2000-ųjų gimimo kartos rinktinę, kuri Klaipėdoje vykusiame antrojo Europos čempionato diviziono finale tik vieno įvarčio skirtumu nusileido portugalėms. Atrodė, kad ateina pajėgi karta.

Vėlgi žaidėjos, patekusios į „pilkąją“ zoną, prapuolė. Dabar iš šios rinktinės turime tik kelias žaidėjas, žaidžiančias rankinį.

– Tam, kad augtų perspektyvūs talentai, reikia ir talentingų trenerių. Ar Lietuvoje yra pakankamas rankinio trenerių pasirinkimas?

– Turime didelę problemą su treneriais. Reikia pripažinti, kad į rankinį ateina mažai jaunų trenerių. Pradedančiojo trenerio alga sporto mokyklose nėra didėlė ir motyvuojanti. Nežinau, kodėl, bet rankinyje nedrąsiai kuriasi privatūs klubai. Norėtųsi, kad kažkas pradėtų tą daryti ir atsirastų jaunų trenerių.

Smagu, kad yra tokių malonių išimčių, kaip Vaidotas Grosas, kuris tapo vyriausiuoju Kauno „Granito“ treneriu. Nemažai žaidėjų, baigusių karjeras, neina trenerių keliu. Kurie žaidžia užsienyje, pradeda kitus darbus, nebūtinai susijusius su rankiniu.

Tiek krepšinyje ar futbole algos ir perspektyvos šiai dienai yra didesnės. Kaip bebūtų, matau, kad Europos kontekste į rankinį ateina daug pinigų. Yra didžiulės galimybės Europos rankinyje. Dabar yra palankus metas ugdyti rankininkus. Dėl tam tikrų priežasčių algos turėtų pakilti, tas profesionalaus rankininko kelias turėtų būti perspektyvesnis nei buvo iki šiol.
– Šiais metais buvote perrinktas antrąjai kadencijai. Vienu iš savo tikslų įvardinote ir galimą 2026 m. Europos čempionato surengimą. Kiek yra realu įgyvendinti šį užsibrėžtą tikslą?

– Yra planų dėl Europos čempionato surengimo Lietuvoje. Tiesa, politinė situacija Baltarusijoje neigiamai paveiks šį tikslą. Ketinome turnyrą surengti kartu su baltarusiais ir lenkais. Ši paraiška būtų labai perspektyvi geografine ir bendros šalių istorijos prasme.

Kaip bebūtų, teko kalbėtis su kolegomis iš Lenkijos ir kol kas esame laukimo stadijoje. Su dabartine situacija Baltarusijoje nėra daug šansų rengti bendrus renginius. Sprendimas bus priimtas 2021 metų lapkritį, kur vyks 2026 m. Europos čempionatas.

Jeigu pavyktų pakoreguoti paraišką ir visgi surengti Europos čempionatą, tai būtų didelis postūmis Lietuvai. Europos rankinio čempionatas savo mastu niekuo nenusileidžia Europos krepšinio čempionatui.

INFORMACIJA: LRT.LT