Šiandien savo 85 metų jubiliejų mini Tauragės rajono garbės pilietis, Lietuvos rankinio legenda, Skaudvilės mokyklos mokytojas Marcelinas Zelba. Profesorius K.Miškinis rašė: ,,Skaudvilės fenomeną žino visi Lietuvos sporto mėgėjai. Šiame mažame Lietuvos miestelyje buvo parengta daugybė įvairaus meistriškumo rankininkų, daug čempionų ir prizininkų, įvairių rinktinių narių. Visi šie laimėjimai susiję su vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojo ir trenerio Marcelino Zelbos vardu”.

Marcelinas Zelba – Europos taurės laimėtojų, tarptautinės klasės sporto meistrų  – Virginijos  Čerškutės-Dulskienės, Stasės Mikašauskaitės-Astrauskienės, Jono Kaučiko, Eugenijaus Mikniaus, Stasio Vasiliausko – pirmasis treneris. Kurį laiką treniruodamas Šiaulių TAURO vyrų rankinio komandą treniravo ir pasaulio čempioną, Europos taurės laimėtoją,  tarptautinės klasės sporto meistrą Raimundą Valucką, tarptautinės klasės sporto meistrą ir Europos taurės laimėtoją Algį Mikučionį, o dirbdamas Šiaulių sporto internate treniravo tarptautinės klasės sporto meistrą bei Europos taurės laimėtoją Vytautą Milašiūną.

Marcelino Zelbos net 14 auklėtinių tapo rankinio sporto meistrais, 10 kandidatų į sporto meistrus, 102 skaudviliečiai  atstovavo įvairaus amžiaus Lietuvos rinktinėms, 250 skaudviliečių įvykdė pirmojo sportinio atskyrio reikalavimus. Jo treniruojama Šiaulių ,,Tauro” vyrų rankinio komanda tapo Lietuvos čempione, Lietuvos televizijos taurės laimėtoja. Iš viso Skaudvilės mokyklos įvairaus amžiaus komandos Lietuvos respublikinėse varžybose net 15 kartų tapo nugalėtojais, 66 kartus yra užėmusios prizines vietas.

Lietuvos švietimo pirmūnas, Lietuvos nusipelnęs treneris, mokytojas-metodininkas, Lietuvos kilnaus žaidimo (Fair Play) laureatas, Tauragės rajono garbės pilietis, apdovanotas Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento sidabro medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“,  LTOK Olimpine žvaigžde. SSRS Švietimo ministerija Skaudvilės vidurinę mokyklą pripažino ,,Sportiškiausia mokykla”.

Keletą bruožų apie šį iškilų rankinio ekspertą.

Pirmiau – ūkio darbai. Jau nuo pat vaikystės Marcelinas mėgo sportuoti – turėjo geras slides ir net pačiūžas. Su kaimo vaikais, o vėliau bernais rungtyniaudavo ir krepšinio aikštelėje. Kūno kultūros mokytojais buvo vyresnieji, o neretai ir patys sugalvodami kaip toliau ir aukščiau nušokti, greičiau nubėgti, mikliau  ir geriau žaisti žaidimus su kamuoliu. Tačiau sportuoti buvo leidžiama tik tada, kai būdavo atlikti visi ūkio darbai. Telšių apskrityje Pavandenės pradinės mokyklos šešis skyrius baigė1944 m., tačiau metus teko nutraukti mokslus, nes tėvai, išleidę du vyresniuosius brolius, Marcelino toliau leisti mokytis jau neišgalėjo. Jam vienerius metus teko dirbti žemės ūkio darbus: arti, akėti, rūpintis net ir brandaus amžiaus sulaukusiais tėvais.

Studijos ir sportas. Besimokydamas Telšių mokytojų seminarijoje buvo aktyvus saviveiklininkas: šoko, dainavo, grojo smuiku, daug sportavo – žaidė krepšinį, tinklinį, buvo geras lengvaatletis. Baigęs seminarijos mokslus, 1951 metais įstojo į Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą ir pasirinko slidinėjimo specialybę. Pasinėręs į studijas, jis ir sporte pasiekė šaunių rezultatų: tapo Lietuvos slidinėjimo rinktinės narys, kelis kartus dalyvavo buvusios Tarybų Sąjungos pirmenybėse. Ypač jam įsimintinas žygis slidėmis Kaunas – Vilnius.

Širdis atiduota Skaudvilės vaikams. Paskirtas dirbti į Skaudvilės vidurinę mokyklą, tuo metu jis buvo rajone vienintelis kūno kultūros specialistas, baigęs aukštojo mokslo studijas. Mokytojas Marcelinas Zelba nuo pirmųjų darbo veiklos dienų energingai išjudino provincijos miestelio sportinį gyvenimą. Pradėtos vykdyti per dešimties sporto šakų tarpklasinės varžybos, kurios vėliau tapo mokyklos spartakiada, rytinės mankštos ir grūdinimasis ryte iki pamokų, žiemos sporto šakų spartakiada, vasaros darbo ir sporto stovyklos, vasaros varžybos tarp gatvių ir kaimų komandų, estafetės ir proginiai bėgimai miestelio gatvėmis, susitikimai su žymiais sportininkais, sporto pedagogais, žymiomis komandomis, sporto stadiono ir kitų lauko sporto aikštynų statyba – visa tai mokytojo idėjos. Mokytojas Marcelinas Zelba mokėjo įžvelgti tuos vyresniųjų klasių moksleivius, kurie turėjo pedagoginį polinkį. Jis sudarydavo galimybę 10–11 klasių moksleiviams treniruoti jauniausius mokyklos sportininkus. Mokytojas mokėjo į visą mokyklos sportinio gyvenimo organizavimo veiklą įjungti  moksleivius ir tokiu būdu ugdyti sporto organizavimo įgūdžius. Net per 30 Skaudvilės mokyklos auklėtinių pasirinko kūno kultūros dėstytojo profesiją.

Inovatyvus entuziastas. Visapusiškas vaikų fizinis lavinimas slypi skaudviliečių sportinių pasiekimų paslaptimi.  Jau pirmaisiais mokytojo darbo metais – 1956 metų kovą – Skaudvilės berniukų rinktinės tapo 8 rajonų zoninių krepšinio ir tinklinio varžybų nugalėtojai.  Kitais metais jau ir Skaudvilės mokyklos mergaitės tampa panašių varžybų prizininkėmis. 1961 metais Skaudvilės vidurinės mokyklos jaunės Lietuvos moksleivių spartakiadoje laimi sidabro medalius, po metų – 1962-aisiais skaudviliečiai jauniai tampa Lietuvos čempionais, o merginos – vėl antros. Jo treniruojami Skaudvilės   mokyklos jauniai 1964 metais laimėjo rajonų krepšinio respublikines varžybas. Tokia sportininkų rengimo sistema leisdavo įveikti žymiai didesnes potencines galimybes turinčių didesnių miestų rinktines. Mokytojui ir treneriui M. Zelbai būdinga visą laiką ieškoti naujovių, kaip sudominti vaikus, kaip suburti tvirtą kolektyvą. Vasaros sekmadieniais gausus vaikų būrys patraukdavo prie Ančios upelio, mokytis plaukti, žaisti vandensvydį. Neišdildomi įspūdžiai liko daugeliui iš treniruočių stovyklų prie to  paties upelio. Gyvenimas palapinėse, treniruotės 2–3 kartus per dieną. Iki šalnų rudenį mokytojas su būriu vaikų iš miestelio rytais traukdavo mankštai prie Ančios, o po mankštos mokytojas pats pirmas pasinerdavo į ledinį vandenį. Vasarą Skaudvilėje vykdavo tarpgatvinės rankinio varžybos. Gatvių rinktines papildydavo ir kaimų vaikai. Tradicija tapo, kad paskutinį kiekvienos vasaros sekmadienį rankinio rungtynėse susitikdavo ,,Buvusiųjų” ir ,,Dabartinių” mokyklos rankininkų komandos. Visa tai taip suburdavo ir uždegdavo, kad vienas juokas būdavo žiemą sunkvežimiu nukakti varžybų į Jurbarką, Zarasus, Anykščius. Neretai rankinio varžybos būdavo ir dainų šventės programoje. Net gimnastikos tarpklasinės varžybos vykdavo, estafetės miesto gatvėmis.  

Nors sąlygos buvo mažesnės negu minimalios, tačiau mokytojas  Marcelinas Zelba jau pačiais pirmaisiais savo darbo metais įsteigė mokyklos ,,Ąžuolo” sporto būrelį, kuriam vardą pats ir sugalvojo. Dar tais pačiais metais pradėjo vykdyti mokyklos spartakiadas, kurios vaikams buvo ir šventė, kartais ir pirmas rimtas žingsnis į didįjį sportą.  Varžydavosi visos klasės – nuo penktos iki vienuoliktos. Mokytojas varžybas vykdyti patikėdavo vyresniems moksleiviams.  Didis pedagogas nugalėtojus apdovanodavo visos mokyklos akivaizdoje – pritaikydavo, kai mokykloje vykdavo didelis renginys. Tai vaikams sukeldavo didelį pasididžiavimą ir dar didesnį norą sportuoti.

Prie naujai statomos vidurinės mokyklos mokytojas pats suprojektavo ir su mokiniais pastatė stadioną, kuris vėliau, 1970 metais, Švietimo ministerijos buvo pripažintas vienu geriausiu tarp rajonų mokyklų. 1960 metais ,,Tarybinio mokytojo” laikraštyje buvo rašoma: ,,Dar liepos mėnesio pirmomis dienomis fizinio lavinimo mokytojas M. Zelba pasiūlė mokiniams savo rankomis įrengti naują mokyklos stadioną. Jaunieji skaudviliečiai labai džiugiai sutiko šį pasiūlymą ir tuoj pat ėmėsi darbo. Dešimtys jaunųjų talkininkų, persimetę per pečius kastuvus, patraukė į statybos aikštelę. Stadiono statyboje dalyvauja visi: šiais metais mokyklą baigę abiturientai, gausus sporto kolektyvo aktyvas, aštuntųjų ir devintųjų klasių mokiniai, atliekantieji gamybinę praktiką. Darbščios moksleivių rankos  iškasė bėgimo takus, pripildė juos šlako”. Net JAV leidžiamame laikraštyje  – ,,Lietuvių dailės dienraštis” (Lithuanian People Daily) 1960 metais rugsėjo 24 d. numeryje buvo rašoma apie mokytojo Marcelino Zelbos pastatytą mokyklos stadioną: ,,Aukštai viršum kitų miesto pastatų iškilo naujas vidurinės mokyklos pastatas. Jo teritorijoje mokinių rankomis buvo pastatytas puikus stadionas. Naujo stadiono projekto autorius mokytojas Marcelinas Zelba”.

Naujasis stadionas dar labiau paskatino vaikus sportuoti. O mokytojas vis ką nors sugalvodavo naujo. Kas gali būti vaikui geriau už kamuolį? Ir vyresnieji, ir pypliai bet kada mokytojo namuose rasdavo kamuolių. Dienų dienas gainiodavo juos vaikai, iš rankų į rankas keliaudavo kamuoliai, bet paskutiniųjų žaidėjų temstant būdavo parnešami į mokytojo namus. Naujoje mokykloje, koridoriuose pastatė stalo teniso stalus – visa mokykla ,,užsikrėtė” juo. Eilės rikiuodavosi prie stalų – laukdavo ir maži, ir dideli. Kiti, neturėdami rakečių, kamuoliuką atmušinėdavo knyga. Neretai ir mokytojai išbandydavo jėgas su geriau žaidžiančiais mokyklos stalo tenisininkais.

Tik asmenybė ugdo kitas asmenybes. Visi mokėmės, turėjom pirmąjį Mokytoją, su juo mus sieja vaikystės prisiminimai. Bet Žemaitijos mažo miestelio Skaudvilės vaikams kūno kultūros mokytojas Marcelino Zelbos gali pavydėti visa Lietuva! Skaudvilės vaikams mokytojas Marcelinas Zelba džiaugsmą pradėjo dalinti 1955 metais, baigęs Kūno kultūros institutą ir atvykęs čia dirbti mokytoju. Jauno, energingo, entuziastingo mokytojo uždegti sportuoti pradėjo visi! Seni žmonės galvas kraipė, jaunesni stebėjosi mokytojo energija, o mokiniai jį aplipo kaip medaus korį. Stebino mokytojo darbštumas – jis pamokas pradėdavo 9 valandą ir baigdavo 18 valandą (senose mokyklos patalpose). Po to dar krepšinio, tinklinio treiniruotės, žiemą šaltoje sporto, o kartu ir aktų salėje (10X12) trukdavosi beveik net iki vienuoliktos valandos.

Ar būtina kūno kultūros specialistui judesių kultūra? Atsakymas – taip. Mokytojas Marcelinas Zelba pats daug sportuodavo ir uždegdavo vaikus savo pavyzdžiu. Visi degdavo noru šokti į aukštį ne palenkę kojas po savimi per kartelę, o taip kaip mokytojas – ,,krūtine”, šokti į tolį ,,žirklėmis”, mesti kamuolį į krepšį taip kaip jis, pasikelti ant skersinio ,,skliautu” ar lengvai persiversti per galvą ant lygiagrečių. Mokytojas pasirūpino inventoriumi – kamuoliais, čiužiniais, gimnastikos prietaisais, šachmatais ir šaškėmis, net mažo kalibro pneumatiniais šautuvais. Visi norėdavo išbandyti akies taiklumą. Su nepasitikėjimu kaimo vaikai žiūrėjo į startukus – sportinius batelius su vinimis. Tačiau pabandę, ilgam susidraugaudavo su jais ir po treniruotės persimetę per petį jau didžiuodamiesi eidavo per miestelį. Suaugę pirštais rodydavo į tokius keistus batus,  o bendraamžiai pavydėdavo.

Mokytojo sportiniai gebėjimai sukeldavo ne tik pasigėrėjimą, bet ir paauglių sporto žinovų diskusijas. Mokykla įsigijo slidžių. Ir tada paaiškėjo, kad mokytojas – tikras slidininkas. Išsižioję su pavydu vaikai žiūrėdavo kaip mokytojas lengvai, grakščiai ir greitai šliuoždavo. Visas žiemas po kelis kartus didžiausiais būriais su slidėmis būdavo traukiama  į žygius. Būdavo, mokytojas tik pasispiria  nuo Ančios upelio šlaito kranto ir jau ant kito. O būrys vaikų  iš paskos griūdami, laužydami slides, lazdas stengdavos neatsilikti. Bet kur tau! Taip nė vienas ir nesusilygino su mokytojo klasikine slidinėjimo technika.

,,Skaudvilėje Marcelinas žaidžia futbolą, rankinį, gina rajono garbę lengvosios atletikos, slidinėjimo varžybose. Energijos, noro sportuoti, perduoti savo patyrimą – su kaupu. Suaugę skaudviliečiai jį laiko keistuoliu, jei ne blogesniu. Bėga su vaikais, žaidžia su vaikais – argi tai rimto vyro darbas! Beje, periferijoje dalinai panašus požiūris išsilaikė iki pat mūsų dienų. Bėgantis vyriškis – nesolidu, šleivuojantis girtuoklis – nieko baisaus” – taip apie mokytoją apybraižoje rašė R. Mažutis (1988).

Kelionių metu mokydavo ir tuo metu draudžiamų dainuoti lietuviškų dainų. Visose kelionėse skaudviliečiai traukdavo mokytojo išmokytą dainą –  Skaudvilės sportininkų himną.

Kolegos, bendradarbiai, auklėtiniai apie mokytoją Marceliną Zelbą. Kartu su Marcelinu Zelba 1955 metais į Skaudvilę atvyko dirbti ir Vilniaus pedagoginį institutą baigusi istorijos mokytoją, ilgą laiką dirbusi mokyklos direktorės pavaduotoja Eugenija Krencienė:

– Iki Marcelino atvykimo į Skaudvilę, rajone niekas nežinojo, kokia turi būti kūno kultūros pamoka. Jis buvo labai kompetentingas specialistas ir nuolat vykdydavo metodinius seminarus kitiems ne tik Skaudvilės, bet ir aplinkinių rajonų kūno kultūros mokytojams – jis buvo mokytojų mokytojas. Marcelinas buvo konkretus, reiklus sau ir kitiems, bet ir tolerantiškas pedagogas. Marcelinas – nuostabus popamokinės sportinės veiklos organizatorius. Tuo jis vaikus ir pavergė – jie tiesiog lipte lipo prie jo kaip bitės prie medaus avilio. Marcelinas Zelba plačios erudicijos žmogus: jis aktyviai dalyvavo mokytojų saviveikloje – grojo smuiku, šoko, dainavo mokytojų chore. Jis rūpinosi ir aplinkosauga – apželdino naująjį mokyklos stadioną, taip vaikams skiepydamas meilę gamtai. Trumpai apibūdinčiau Marceliną taip: plačios erudicijos, nuolat siekiantis tikslo, darė tik gerai, be galo darbštus, mylėjo vaikus.

Kartu dirbusi Skaudvilės vidurinė mokyklos direktoriaus pavaduotoja, lietuvių kalbos mokytoja  Aldona Banienė, remdamasi Servanteso žodžiais ,,Apie kiekvieną žmogų dera spręsti iš jo darbų”, taip apibūdino Marceliną Zelbą:

– Didis pedagogas. Jis mokėjo būti labai draugiškas vaikams, bet ir išlaikydamas pagarbų atstumą. Jis visiems vaikams buvo vienodai principingas. Ypač džiugino tai, kad kolega Marcelinas skatino vaikus ne tik sportuoti, bet ir skatino kartu dalyvauti kitokioje popamokinėje veikloje – šokti, dainuoti, groti. Šiuo metu ne vienas tėvas man sako, kad neturime kur dėti vaikų, kai Zelba nustojo treniruoti juos. Kitų Lietuvos rajonų kolegos  Skaudvilės rajoną ir mokyklą tapatino su Marcelino Zelbos vardu, sakydami – žinome, ten rankininkus treniruoja Zelba. Marcelinas. Jis, grūdindamas mokinių fizinę sveikatą, skiepydamas atkaklumą valią siekiant tikslo, savo darbo nematavo nei laiku, nei pinigais. Talentingam ir mylinčiam darbą mokytojui nebuvo jokių kliūčių – jas kantriai įveikė. Marcelinui nuolat reikėdavo spręsti klausimus su Tauragės rajono valdžia. Mokėdavo jis tai padaryti. Jo fanatiško užsispyrimo dėka ir nuolatinio Švietimo ministerijos durų varstymo, jam pavyko įtikinti aukščiausią šalies valdžią ir Skaudvilėje pastatyti antrą sporto salę.

Ilgametis – 34 metus buvęs Skaudvilės vidurinės mokyklos direktoriumi, fizikos mokytojas  Antanas Bružys.  Trumpai apibūdinčiau taip:

Marcelinas ypač atkakliai siekė užsibrėžto tikslo. Veržlus kompetentingas, gebantis pareikalauti, siekiantis tikslo. Jis vaikams suteikė sparnus! Kartais dėl nuolatinių vaikų išvykų kildavo ir nesutarimų su kitais mokytojais. Dažnai dėl sportininkų, kurie buvo gabūs ir kitoms veikloms, mokytojai net varžydavosi. Tačiau visada būdavo randami kompromisai. Sportuojantys vaikai labiau išprusę. Sportavo gudresni, nesutižėliai. Svarbu, kad šalia tų mokyklos sportininkų, Marcelinas organizuodavo tarpklasines varžybas, sporto šventes ir kitų sporto šakų varžybas. Marcelinas su mokiniais savo rankomis pastatė stadioną, atkakliai siekė, kad būtų pastatyta sporto salė – ir pasiekė! Jis pats rūpinosi kvalifikuota sporto aikštyno priežiūra. Dabar – kiemsargis! Man labiausiai reikėdavo prašyti iš kolūkių pirmininkų transporto Marcelino nuolatinėms kelionėms. Aš džiaugiuosiu, kad Marcelino Zelbos įdėtas triūsas leido jo auklėtiniams gyvenime pasiekti puikių rezultatų, gebėti prisitaikyti prie ypač pastaruoju metu dinamiškai kintančios aplinkos.

Kai mokytojas keleriems metams buvo išvykęs į Šiaulius, ,,Sporto” laikraščio žurnalistė Roma Griniūtė (1981) labiausiai išreiškė mokyklos direktoriaus Antano Bružio susirūpinimą bei  Marcelino Zelbos triūsą ir meilę vaikams. ,,Pasigendame Zelbos. Labai pasigendame. Be jo užklasinė sportinė veikla pastebimai priblėso. Negalime užimti visų norinčių sportuoti. Fizinio lavinimo mokytojai nesuspėja. Tai ne Zelba, kuris gebėjo dirbti už tris”.

Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Telšių mokytojų seminarijos bendramokslis Dobrovolskis  Skaudvilėje susitikimo su kolegomis mokytojo Zelbos namuose sakė:

– Skaudvilė – susitikimų stotelė. Sportas negailestingas – pasiekta pergale džiaugiamasi trumpai, po to viskas pamirštama ir vėl iš naujo reikia įrodyti pranašumą sportinėje aikštelėje. Marcelinas – fenomenas: kaimo vaikus nuvedė į sporto aukštumas, mokykloje su daržine parengė pasaulinio garso sportininkus. Pažiūrėkite į rungtynių skelbimą: Varšuva – Skaudvilė! Po laiminga žvaigžde gimęs Marcelinas, bet žvaigždę prisijaukino jis pats. Rankinį mokytojų seminarijoje nežaidė, o parengė tarptautinio lygio rankininkus. Tai talentas –  sėkmė nukalta paties!  Būtina tokią patirtį paskleisti kitiems. Marcelinui pasisekė, kad šalia tokia jautriai jaučianti žmona Regina. Marcelinui Zelbai būtina suteikti Skaudvilės garbės piliečio vardą.

Tarptautinės klasės sporto meistras, pasaulio ir Europos taurės laimėtojas, buvusios TSRS rinktinės narys, daugkartinis TSRS tautų spartakiadų ir čempionatų prizininkas, daugelio turnyrų pripažintas geriausiu ir rezultatyviausiu žaidėju, ilgus metus žaidęs Vokietijos rankinio klubuose, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje ir treniruojantis šios šalies klubines rankinio komandas Jonas Kaučikas: ,,1965 metais Skaudvilės vidurinėje mokykloje pradėjau mokytis rankinio abėcėlės pas trenerį Marceliną Zelbą. Išdidžiai tariu, kad esu kilęs netoli nuo Skaudvilės (ir daug kas žino apie ją tik gerų rankinio žaidėjų dėka). Menu pagarbiai mūsų gerojo trenerio Marcelino Zelbos vardą. Nuoširdžiai ačiū ir jo žmonai Reginai už tėvišką rūpinimąsi manimi. Dėkoju visiems skaudviliečiams, kurie spaudė kumščius, kad man ir mano komandai pasisektų nelengvame sportininko kelyje. Laimingas ir išdidus esu, kad pavyko man, paprastų kolūkiečių tėvų vaikui per sunkų, bet malonų širdžiai darbą, užsispyrusį charakterį ir didelę meilę rankiniui tiek daug pasiekti sporte ir tuo prisidėti prie Skaudvilės miestelio išgarsinimo”.

Europos taurės laimėtojas, keletą metų žaidęs ir klubus treniravęs Danijoje Stanislovas Vasiliauskas: ,,Ką Jūs davėt rankiniui – lai mini ne tik Jūsų auklėtiniai, bet ir visas Lietuvos rankinio elitas”. 

Užsispyręs žemaitis.     Užsispyręs žemaitis mokytojas Marcelinas Zelba ugdė užsispyrusius žemaitukus. Kai skaudviliečiai tapo Lietuvos XX  moksleivių spartakiados rankinio varžybų nugalėtojais, įveikę net Kauno miesto rinktinę, žurnalistas K. Kilčiauskas (1965) rašė: ,,Finalinėse varžybose nebūna silpnų komandų. Ir pergalės neateina savaime. Jos pasiekiamos tik atkakliose sportinėse kovose. Tai žinojo treneris, žinojo ir jo auklėtiniai. Bet ir tada, kai jau pirmose rungtynėse teko susitikti su respublikos jaunių čempionais – Kauno rankininkais, tikėjimas pergale neapleido vaikinų. Jie vertino varžovų pajėgumą, nes kauniečiams  teko pralaimėti respublikos pirmenybių finalinėse rungtynėse. Tačiau žinojo ir tai, kad po šios nesėkmės treneris juos išmokė naujų taktinių gudrybių, ruošė revanšui. Ir revanšas pavyko. Kauniečiai buvo nugalėti vieno įvarčio skirtumu – 19:18”.

HOMINES HISTORIARIUM IGNARI SEMPER SUNT PUERI
(Žmonės nežiną istorijos, visuomet yra vaikai)

Didžiausia istorinė vertybė Skaudvilės vidurinės mokyklos sporto stendui – tai pats mokytojas Marcelinas Zelba. Tai ypač gražiai parašė R. Mažutis rajono laikraščio ,,Tauragiečių balsas” (1988) apybraižoje: ,,Kai jis kartais protekinom skuba iš mokyklos į namus palei žalėsiais apėjusią tvorą, už kurios sustoję stadiono maumedžiai, pagalvoja, kad įsikibo į Skaudvilės smėlį kaip tie tvirti medžiai. Įsikibo, prigijo ir išnokino gražių vaisių miestelio, rajono, visos Lietuvos pasididžiavimui”.

Lietuvos rankinio federacija taip pat didžiuojasi, kad mažo miestelio didis rankinio specialistas  plačiai išvagojo Lietuvos rankinio plėtros vagą.