Tomas Eitutis, ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas po 17-ą metų trukusios karjeros nusprendė baigti profesionalaus sportininko karjerą. Apie tai jog, 34 metų rankininkas baigia savo karjerą pranešė Vienos ,,Fivers’’ klubas, kuriame T.Eitutis rungtyniavo nuo 2011 metų iki 2016 metų.

Atstovaudamas„Fivers“ klubą jis per penkis sezonus vieną kartą tapo Austrijos čempionu (2016 m.), triskart kėlė į viršų – Austrijos super taurę (2013, 2014 ir 2015 m.) bei keturiskart tapo Austrijos taurės laimėtoju (2012, 2013, 2015 ir 2016 m.).

„Nėra geresnio laiko baigti karjerą negu dabar, kai per vieną sezoną laimėjome visus tris titulus“, – T. Eitutį cituoja ne tik Austrijos pirmenybių auksą, bet ir šalies taurę bei supertaurę iškovojusio „Fivers“ klubo interneto svetainė.

 

T. Eitučio pirmojo trenerio, dabartinio LRF generalinio sekretoriaus Migliaus Astrausko paklausti apie jo auklėtinį išgirdome nuoširdų komentarą. 
,,Tomas pas mane į rankinio treniruotes atėjo gana vėlai 6-oje ar 7-oje klasėje. Tačiau atkakliai treniravosi, pasilikdavo dirbti po treniruočių, pasivijo treniruočių draugus ir nuėjo gražų sportinį kelią nuo trečios to amžiaus Kauno sporto mokyklos komandos iki startinės sudėties žaidėjo Lietuvos nacionalinėje vyrų rinktinėje. Tomas taip pat yra žaidęs Ispanijos ,,Asobal’’ lygoje, kuri tuo metu buvo viena stipriausiųjų pasaulyje. Tomą teko treniruoti daugiau, nei penkiolika metų, Kauno SM, Kauno,,Lūšies“, Islandijos ,,Kopavogur“ HK ir Ispanijos ,,Labaro Toledo’’ klubuose bei trumpai Klaipėdos ,,Dragūne“. Jis pasižymėjo atkaklumu, darbštumu ir neturėdamas išskirtinių duomenų ar talento pasiekė puikių rezultatų. Nors jam ne viskas visada klostėsi sklandžiai. Jaunystėje turėjo problemų su nugara, bet jis treniravosi papildomai, stiprino nugarą, išlavino puikų kūną. Pirmieji metai užsienyje nebuvo jam tokie sėkmingi, bet Tomas nenuleido rankų ir tapo pagrindiniu žaidėju tiek Islandijos, tiek Ispanijos, tiek Austrijos klubuose. Jis yra komandinis žaidėjas, atliekantis daug juodo darbo gynyboje. Jis yra puikus pavyzdys jauniesiems rankininkams kaip atkakliai ir sistemingai treniruojantis galima pasiekti puikių rezultatų ir susikurti laimingą gyvenimą. Sportas nesutrukdė įgyti aukštojo mokslo diplomą KTU. Jis visada turėjo didelį palaikymą ir pagarbą šeimoje (žmona Sandra, sūnus Kevinas, dukros Nora ir Danielė). Dabar T. Eitutis dirba EHF ,,Marketing’’ kompanijoje, kuri organizuoja Čempionų lygos turnyrus. Iš pokalbių su EHF ofiso darbuotojais supratau, kad Tomas yra vertinamas už savo darbštumą, atsakingumą, atsidavimą. Tai yra tos savybės, kurios jam padėjo sporte, o dabar padeda ir gyvenime.’’

 

Pokalbis su tituluotu rankininku ir ilgamečiu Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės žaidėju – Tomu Eitučiu.

 

K: Augot krepšinio širdyje, Kaune. Kelių metų ir kas pastūmėjo nueiti į pirmąją rankinio treniruotę?

A: Būtent krepšinio mieste. Todėl nenuostabu, kad prieš ateinant į rankinį ir aš lankiau krepšinio treniruotes. Tėtis kartą nusivedė mane į savo treniruotę (su bendradarbiais sportuodavo senojoje ‘‘Granito‘‘ salėje). Prieš mus vyko ‘‘Granito‘‘ vyrų treniruotė. Salėje buvo ir Miglius Astrauskas, kuris paklausė manęs ar nenorėčiau žaisti rankinio. Tėvo padrąsintas jau kitą dieną buvau pirmoje savo treniruotėje.

 

K: Kokia buvo pirmoji rankinio treniruotė? Kas sužavėjo, išgąsdino? 

A: Pradžia bauginanti, kamuolys mažas lyginant su krepšinio. Pastatė Miglius prie sienos ir liepė mokintis atlikti metimą. Dar pagalvojau, kad į vartus mėtyti būtų įdomiau. Bet kuo toliau tuo geriau sekėsi ir darėsi tik įdomiau.

 

K: Rankinis tai tikrai dinamiškas, greitas ir tikrai grubus žaidimas, su kokias iššūkiais susidūrėte nuo pat pradžių? 

A: Paauglystėje mane kamavo nugaros skausmai, svarstėme ar aplamai galėsiu sportuoti tokią sporto šaką kaip rankinis. Tikriausia pataikiau pas tinkamą daktarą, kuris pasakė, kad tik sportas ir gali mane išgelbėti –reikia stiprinti nugaros raumenis. Papildomai prieš treniruotes darydavau programą nugaros raumenims stiprinti ir viskas susitvarkė.

 

K: Ar buvo sunku perprasti žaidimą? Juk ši sporto šaka sujungta net iš keleto sporto šakų. 

A: Vis tuos žingsnius skaičiuodavau pradžioje. 1,2,3 – varaisi – vėl 3 žingsniai – vėl varaisi; girdi Miglius švilpia, ateina ir paaiškina, kad taip negalima, jog žingsniuoju. Bet išmokau. Dabar retai žingsniuoju (šypsosi).

 

K: Ar nebuvo noro viską mesti ir pradėti kažką kito ? Kada nusprendėte, kad ateitis bus susieta su rankiniu?  

A: Būdavo. Dažniausia, kai atšildavo orai ir vaikai po pamokų į kiemus traukdavo žaisti, o tau į treniruotę eiti reikėdavo. Bet viliodavo dažnos išvykos į užsienį, galimybė pakeliauti, pasirodyti tarptautiniuose turnyruose. O lūžis tikriausiai buvo, kai treneris Miglius pasakė, jog pereis dirbti į tuometinę ,,Lūšies – Akademiko‘‘ komandą. Reikėjo apsispręsti likti ,,Granite’’ ar eiti su juo ir bandyti ,,prasimušti‘‘.

K: Kokia buvo pirmoji komanda profesionalo kelyje ?

A: Į ,,Lūšį“ išėjau neturėdamas kontrakto. Jau pirmose treniruotėse priėjo A.Katkevičius ir paklausė ar nenorėčiau susieti ateities su komanda. Rodos buvau 17-os metų ir planavau stoti į universitetą. Todėl priedas prie būsimos stipendijos viliojo. Treniruodavausi su aukščiausios lygos komanda, o varžybas žaisdavau už dublerius I-oje lygoje.

 

K: Ar gaudavote žaidybinio laiko, ar teko sunkiai dėl jo dirbti ir įrodyti, jog esate jo vertas ?

A: Visą savo karjerą kovojau ir įrodinėjau. ‘‘Lūšies“ komandoje stengiausi prasimušti į aukščiausios lygos komandą ir pakeisti R.Jasulaitį. Jaunimo rinktinėje visą laiką buvau A.Račkausko šešėlyje. Teko kovoti dėl laiko aikštelėje. Užsienyje visada turi įrodinėti, kad tu vertas būti legionieriumi jų komandoje. Bet konkurencija tarp tos pačios pozicijos žaidėjų vienoje komandoje aš laikau naudinga. Tai priverčia tobulėti ir neleidžia ‘‘užmigti ant laurų‘‘.

 

K: Kiek laiko praleidote pirmoje savo profesionalioje komandoje Lietuvoje? Kada pirmą kartą buvot pakviestas žaisti užsienyje ? 

A: Lietuvoje žaidžiau iki 2004 metų. Kaip tik baigiau KTU bakalauro studijas. Nors mąsčiau tęsti mokslus ir net buvau įstojęs į KTU magistro studijas, Miglius pasiūlė vykti žaisti į Islandiją. HK ,,Kopavogs’’ komandą, kurią treniruos jis pats. Ilgai nesvarsčiau.

 

K: Kokių valstybių klubai jus norėjo matyti savo gretose ?

A: Iki islandų net nežinau ar kas nors manim domėjosi (šypsosi). Po 4 metų Islandijoj sekė 3 metai Ispanijoje. Ispanija man asmeniškai labai patiko. Turiu ten daug draugų, o keli klubai dar šiemet klausė ar nenorėčiau baigti karjeros pas juos.

 

K: Ar buvo sunku prisitaikyti prie naujos šalies, komandas, kalbos, kultūros ? 

A: Pradžioje buvo labai sunku, reikėjo laiko pritapti prie naujos šalies, naujos komandos ir net naujo gyvenimo būdo, nes iki tol gyvenau su tėvais. O atvykus į Islandiją, patenki kaip į mėnulį. Viskas nauja, įdomu. Žaidimo stilius irgi skyrėsi nuo lietuviško. Bet buvau ne vienintelis lietuvis klube, todėl buvo lengviau (kartu žaidė A.Strazdas, treniravo M.Astrauskas). Mes, lietuviai, ir laisvalaikį po treniruočių leisdavome visi kartu.

 

K: Vėliau sekė Ispanija ir paskutinė stotelė – Austrija. Atvykus tiek į Ispanija, tiek į Austriją jau buvote įgijęs legionieriaus patirties ar buvo lengviau prisitaikyti nei pirmąjį kartą išvykus į Islandiją ?  

A: Ispanijoje jau žinojau ko iš tavęs, kaip iš legionieriaus tikisi klubai. O ir Ispanijos antra lyga (Honor B), į kurią išvykau, profesionalumu tikrai lenkė Islandijos rankinio lygą. Todėl galėjau koncentruotis tik ties rankiniu.

 

K: Austrijoje rungtyniavote paskutinius 5 sezonus ir šiais metais pirmą kartą tapote Austrijos lygos čempionais? Koks jausmas tapti aukščiausios šalies lygos čempionu? 

A: Aukščiausios lygos čempiono medalio man trūko visą karjerą. Nebuvau jo iškovojęs nė vienoje šalyje, nei vienoje komandoje. Todėl tai ypatingas medalis man. Jis galima sakyti brandintas visą mano karjerą (šypsosi).

 

K: Kokie buvo tie paskutiniai sezonai Austrijoje? 

A: Labai banguoti. Ir tiek visko daug įvyko, kad net atsiminti viską labai sunku. Vis tik 5 metai! Pradžioje, maniau, tai tik laikina stotelė, po sezono grįšiu į Ispaniją. Po jo sekė dar vieni metai. 2012 metais gimė dukra. 2013metais ,,Fivers’’ turėjo problemų su rėmėjais todėl susiradau klubą Rumunijoje. Atsisveikinau su Viena, bet nespėjau pasirašyti kontrakto, o ,,Fivers’’ rado rėmėjus ir pasiūlė grįžti. Taip ir likom iki dabar. 2015 metais gimė antroji dukra ir aš pradėjau dirbti EHFM. Metai pilni netikėtumų ir staigmenų.

 

K: Turbūt idealus laikas baigti karjera? Juk šie metai – pergalių metai: Austrijos pirmenybių auksas, šalies taurė bei super taurė.

A: Tikrai taip. Buvau apsisprendęs baigti karjerą, kad ir kas nutiktų, kad ir kaip pabaigtume sezoną. Bet šitaip – daug lengviau ir daug smagiau!

 

K: Kaip vertinate savo rankinio karjerą? Ar ką nors keistumėte, priimtumėte kitokius sprendimus? 

A: Džiaugiuosi, kad pasirinkau rankinį. Teko žaisti ,,ASOBAL’’ lygoje su stipriausiais rankininkais, ginti Lietuvos vardą su Lietuvos vyrų rinktine. Įvairiose šalyse susiradau pažįstamų ir draugų, kurie atsirado būtent rankinio dėka. Traumos tikriausiai atsilieps senatvėje, bet tai neatsiejama sporto dalis. Už savo karjerą dėkingas ne tik tėvams, bet ir savo šeimai. Žmonai, kuri aukodama savo karjerą, keliavo kartu su manim ir be galo mane palaikė, sūnui, kuris dėl tėčio naujo kontrakto turėdavo keisti darželius, draugus ir namus.

 

K: Kokie planai baigus karjerą? Likti Austrijoje ar grįžti kuriam laikui į Lietuvą?  

A: Lieku su rankiniu! Ir tai mane labiausiai džiugina. Lieku Vienoje, dirbsiu EHF būstinėje. Turiu naujų tikslų ‘‘už sporto aikštelės‘‘ ribų. Į Lietuvą planuojam grįžti tik kelioms liepos mėnesio savaitėms.

 

K: Dabar jau esate žaidėjas sukaupęs nemažai patirties, papasakokite jauniesiems Lietuvos rankininkams koki didžiausi iššūkiai kylą šiame sporte?

A: Svarbiausia užsispyrusiai siekti savo tikslų. Net jei ir nesiseka taip, kaip tikėjotės, svarbiausia nepalūžti ir tęsti tai ką pradėjot. Kiekvienas pralaimėjimas, kiekvienas nuopuolis yra neįkainojama patirtis.

Ačiū už pokalbį!